Iittala Alvar Aalto vaza 95 mm opalo

Garsiosios Aalto vazos era prasidėjo 1936 m., o dar kitais metais ji buvo pirmą kartą pristatyta pasaulinėje Paryžiaus parodoje. Jos taki, organiška forma ir šiandien dar pučiama Iittala gamykloje. Reikia net septynių įgudusių meistrų, kartu dirbančių kaip vienas, kad sukurtų vieną – tikrą modernaus dizaino ikoną - Aalto vazą.

Iki šiol niekas aiškiai nežino kas konkrečiai įkvėpė Alvar Aalto sukuti būtent tokią vazos formą. Jis pats žaismingai įvardino savo pirmą eskizą kaip "eskimų moters odines kelnes", bet turint omenyje, jog jo tėvas buvo kartografas, Alvar iš tiesų galėjo būti įkvėptas ežerų, pakrančių linijų, nuostabaus Suomijos kraštovaizdžio. Nepaisant to, ką kiekvienas iš mūsų pamatome žvelgdami į šią gyvasties kupiną modelį ir besikeičiančias spalvas, forma ir dizaino idėja išlieka originali.

Trisdešimtaisiais vaza leido dėlioti gėles ne pagal nusistovėjusią koncepciją, netradiciškai tuo pačiu nešant pranešimą apie pavojų industrializacijos siekiui atitolinti visuomenę nuo individualumo. XXI a. nesenstanti forma toliau tęsia savo misiją, provokuoja dėmesį leisdama savininkui spręsti apie panaudojimą ir sąsajas su gamta. Kas svarbiausia, ji reprezentuoja visą dizaino filosofiją, parodančią kaip industrinė produkcija gali sukurti aukštos kokybės dizainą, praturtinantį kasdienį gyvenimą.

Grožis neatskiriamas nuo išbaigtumo. "Jei nepaisoma produkto kokybės, bet kurio gaminio kūrimas yra beprasmiškas ir absurdiškas" - sakydavo Aalto. Dizainas, mėgdavo jis pabėžti, yra skirtas žmonėms, ne mašinoms. Taigi Alvar nuolat ieškojo įkvėpimo gamtoje kol jį rasdavo.

Aalto akcentuodavo, jog kiekvienas modelis turėtų būti bazinė kasdienio gyvenimo ląstelė. Kiekvienas objektas turi tobulai tikti pasirinktai užduočiai, kad ir kokią ją suteiktų galutinis savininkas. Dizainas turi išgyventi kasdienius iššūkius ir pokyčius laike taip, kad nepakitęs gyvuotų keičiantis trumpalaikėms madoms ir būtų perduodamas iš kartos į kartą.

Tik rankinis plovimas.