„Dieviškojoje komedijoje“ poetas Dantė Aligjeris patenka į pragarą ieškodamas savo mylimosios Beatričės. Vedamas Vergilijaus, jis leidžiasi žemyn per devynis ratus, matydamas, kaip kiekvienas nusidėjėlis amžinai baudžiamas pagal gyvenime padarytas nuodėmes.
Inferno yra sielų valdymo žaidimas, kuriame kiekvienas žaidėjas turi nukreipti nusidėjėlius į atitinkamus pragaro ratus. Centrinė lenta sudaryta iš dviejų dalių: vienoje vaizduojami visi 9 ratai ir sielų registras, o kitoje - XIV a. pradžios Florencija, kurioje gyveno Dantė, su jos galios žaidimais ir rūmų intrigomis.
Kiekvieną ėjimą sudaro du etapai:
Inferno fazė: Žaidėjas perkelia sielą per pragarą, pelnydamas gėdos taškų, jei sėkmingai nuveda ją į atitinkamą ratą.
Florencijos fazė: žaidėjas turi pasirinkti vieną iš šių galimybių:
Vykdyti veiksmą miesto vietovėje (įsivaikinti gatvės mokinuką, pastatyti naują šeimos bokšto aukštą arba pakviesti namo žymų veikėją).
Demaskuoti nusidėjėlį, kuriam įvykdoma mirties bausmė, o jo siela keliauja į pragarą. Tai darydamas žaidėjas pasistūmėja į priekį Pragaro registre, kuriame registruojamos visų tiekiamos sielos.
Su kiekviena mirtimi Dantė žengia žingsnį arčiau savo nuopuolio. Kai jis pasiekia vartus, vedančius į skaistyklą, žaidimas baigiasi.
Žaidėjas, surinkęs daugiausia gėdos taškų, skelbiamas nugalėtoju ir laikomas nepatikimu.