Nors šis kūrinys parašytas daugiau nei prieš šimtmetį, jo kraujotaka teka šalia mūsų. Kiekviename troškime, kiekvienoje tamsioje nakties mintyje, kai ieškome prasmės tarp sąskaitų, tikslų ir tylos, jis išlieka svarbus. Šis romanas veikia kaip veidrodis – kartais šiurkštus, kartais neteisingas, bet visada atviras. Mes vis dar statome aukštyn, net kai pamatai dūla. Vis dar tikime, kad daugiau reiškia geriau, kad skaičiai mus išgelbės, o nuopuolis ištinka tik kitus.
Romano herojus Frenkas Kaupervudas nėra vien tik personažas; jis simbolizuoja instinktus, troškimus, galią, aistrą ir žlugimą. Jis atspindi mūsų laikus – žmogų, kurį galime sutikti ir šiandien. Galbūt jo vardas skambėtų kitaip, o kostiumas būtų modernesnis, tačiau jo akys išliktų tos pačios: ieškančios galimybių, troškimų ir patvirtinimo. Jo žingsniai būtų kitokie, tačiau kryptis liktų ta pati. Frenkas nėra nei herojus, nei piktadarys; jis tiesiog žmogus, siekiantis daugiau, nei leidžia įstatymai, nei telpa į sąžinę, nei atlaiko likimas. Jo nuopuolis – tai ne žlugimas, o apsinuoginimas, kurį patiriame ir mes, kai susiduriame su tuo, kuo aklai tikėjome.
Šiandieninė laisvė primena stiklą: permatomą, tačiau vis tiek ribojantį.