Itališka gyvenimo būdo filosofija Kamina Mohammadi knygoje „Bella Figura“

Nusivylusi meile ir netikėtai atleista iš svajonių darbo, žurnalistė Kamina Mohammadi iš ūkanotų Londono gatvių patraukia į saulės lepinamą Florenciją. Čia, tarp jaukių akmenimis grįstų gatvelių, šurmuliuojančių turgų ir didingų rūmų, ji pradeda gyventi iš naujo. Nustojusi save kamuoti griežtomis dietomis ir lieti prakaitą sporto klubuose, mokosi į gyvenimą žvelgti kaip italai – mėgaujasi net mažiausiais kasdienos džiaugsmais. Netrukus Kamina ne tik atgauna gyvybines jėgas, bet ir suranda meilę. Dalindamasi asmeniniais išgyvenimais ir patirtimis, leidyklos VAGA rekomenduojamoje knygoje „Bella Figura: kaip gyventi, mylėti ir valgyti itališkai“ (2019) rašytoja Kamina Mohammadi pristato ištisą italų gyvenimo būdo filosofiją, įkvepiančią kiekvieną kasdienybės detalę kuo glaudžiau susieti su grožiu.  Dalinamės autorės knygos ištrauka:

Vos už penkiolikos minučių kelio nuo manęs veikė vienas žymiausių pasaulyje muziejų. Uficių galerija buvo įrengta kitoje upės pusėje, tarp mano tilto ir Senojo tilto. Pastarojo gale virš upės kybojo ilga atvirų skliautų lodžija, o jos akmenines kojas atspindžiu mėgdžiojo vanduo. Virš skliautų su daugybe mažų įkirtimų langeliams nenutrūkstama linija plytėjo dar vienas statinio aukštas, besitiesiantis išilgai upės į Oltrarno pusę, iki pat milžiniško Piti rūmų komplekso. Vazario koridorius kadaise ir buvo pastatytas tam, kad Medičiai galėtų nekliudomi nuo savo vienoje upės pusėje stovinčių rūmų pereiti į kitą jos kraštą. Džuzepė man papasakojo, kad iš pradžių Senojo tilto rajone gyveno mėsininkai, bet Medičiams jų pasivaikščiojimų Vazario koridoriumi metu trukdė sklindantys žalios mėsos kvapai, todėl buvo išleistas įsakas virš Senojo tilto apgyvendinti vien juvelyrus. Taip išliko iki šių dienų.

Uficių rūmai, priešingai nei juos iš šonų supantys pastatai, kyšojo į priekį, arčiau upės, ir demonstravo savo tris pasakiško grožio skliautus su statulomis, laikomus klasikinių dorėninių kolonų – Vazario odės etruskiškam klasicizmui. Mačiau tarsi judrių skruzdžių armiją išilgai lodžijos plūstančius žmones.

Įsitikinau, kad Florencija yra ne miestas, o labiau kaimas. Gyventojų skaičius čia siekė mažiau nei pusę milijono ir, nors turistus kartkartėmis ir pastebėdavau, žinojau, kad ištisais pulkais jie susirinks būtent šiltesniais mėnesiais, kai kiekvienam florentiečiui jau tenka po septynis atvykėlius.

Florencija – galbūt ir kaimas, bet ne bet koks, o didingas renesansiškas kaimas, kuriame gimė nemaža geriausiais pasaulyje laikomų dailės ir architektūros kūrinių. Čia radosi ištakos ne tik pinigų, – florino, pirmosios Europoje monetos, pavidalu, – bet ir mados, kuri neabejotinai užgimė kaip florentietiškos menų ir prekybos meilės kūdikis. Iš Toskanos avių vilnos gaminamus audinius švelnūs Arno upės vandenys taip nuostabiai išplaudavo ir nudažydavo, kad renesansiškoji Florencija buvo tapusi stambiausiu audinių gamybos centru visoje Italijoje. Stilius ir mada vis dar teka florentietiškomis venomis: šeštame dešimtmetyje būtent čia sumanyta Mados savaitė, o Milanas šio renginio šlovę pasivogė tik aštuntame dešimtmetyje. Taigi – tik kaimas, bet jo bažnyčiose palaidoti asmenys akimirksniu atpažįstamais vardais: Mikelandželas, Galilėjas Galilėjus, Lorencas di Medičis, Makiavelis ir netgi pati Mona Liza – Liza Gerardini.

Beveik iškart po to, kai atvykau, sumaniau užsisakyti „Uficių draugų“ kortelę, su kuria už metinį mokestį galėčiau neribotai lankytis visuose valstybiniuose muziejuose nelaukdama eilėse ir nesirūpindama dėl išankstinių užsakymų. Po kelių dienų, praleistų sukiojantis ir dairantis po didžiulį, minių nuolat užplūstą Uficių rūmų kiemą ir kolonomis nupuoštas išorines sales, galiausiai radau reikiamą kabinetą užsisakyti „Draugų“ kortelę. Bet jame sėdinti darbuotoja paaiškino, kad apsilankyti turėsiu dar kartą – po trijų savaičių. Paklausiau jos, kodėl prašymo gauti kortelę negaliu užpildyti čia ir dabar. Moteris į mane pasižiūrėjo taip, tarsi būčiau pareikalavusi prikelti Mikelandželą iš mirusiųjų tam, kad galėčiau su juo susitikti.

– Ne, dabar neįmanoma, – atsiliepė ji, tarytum jos atsisakymo priežastys būtų savaime suprantamos. – Turite grįžti vasario pirmąją. Darbo laikas nuo dešimtos iki penkių, bet tarp dvyliktos ir ketvirtos pietaujame ir lankytojai nepriimami…

Paskirtoji diena pagaliau išaušo. Ta pati darbuotoja nenoromis atidavė kortelę su joje užrašytu mano vardu. Darėsi panašu, kad Uficių muziejuje žmonėms stengtasi kiek įmanoma užkirsti lengvą kelią vidun. Negalėčiau pasakyti, kad florentiečių visiškai nesuprantu: jie iš tiesų buvo užgožti didžiulio kiekio turistų, tad nenuostabu, jog šitaip, ko gero, tiesiog bandė sukliudyti masinei invazijai į miestą.

Visgi sava pergale džiaugiausi ir nieko nelaukdama pasukau didžiosios galerijos link. Su pasitenkinimu prašuoliavusi pro laukiančiųjų eilę ir išdidžiai parodžiusi savo naująją kortelę, įžengiau į pagarbą keliančias sales. Viduje virpėjo toks pats jaudulys, kokį jaučiau, kai būdama septyniolikos prasisukau į naktinius Londono klubus. Vaikštinėjau po žymiuosius galerijos koridorius ir retkarčiais, be jokio išankstinio plano, užsukdavau į vieną ar kitą kambarėlį, kol priėjusi milžinišką Botičelio „Veneros gimimą“ sustojau kaip įbesta, – ant sienos pakabintas paveikslas tarytum spindėjo auksine šviesa. Susmukau ant laukiančio priešais drobę suolo ir pajutau, kad neturiu nė menkiausio noro pajudėti iš vietos. Tetroškau visa savo esybe sugerti kiekvieną menkiausią paveikslo detalę, atspalvį, Veneros veido išraišką ir sklindančios šviesos spindulį – pajausti gydomąją grožio galią. Argi ne tai man sakė senasis Robertas – pasilik ir leisk grožiui tave išgydyti?

 

 

Kamin Mohammadi „Bella figura: kaip gyventi, mylėti ir valgyti itališkai“, vertė Laura Vilčinskaitė, leidykla VAGA, 2019

Join the discussion

El. pašto adresas nebus skelbiamas.