Goldmarie

Petrifikuotas yra skirtingas: daugiau nei 10 metų Šveicarijos išskirtinis formavimas aplink du svajonių vaikštynes ​​tarp gotikos ir metalo, Mikki (vokalas) ir Rico H (gitara) visada buvo permąstyti. Susprogdino etapuose visoje Europoje, palaikė tokius didikus kaip „DeathStars“, „Xandria“, „Tiamat“ ir trečiadienis. Bagaže bagaže buvo tiek provokuojančios scena, kiek smogė, kad „Gucci“ suknele buvo sušikti. Tačiau tobulas derinys niekada nebuvo toks apčiuopiamas: glostantis niūrus popsas svyruoja tarp kaprizingų gotikinių ir chromuotų-blizgančių metalinių rifų. Baras buvo neįtikėtinai aukštas su dabar visada vokiečių kalba. Pagal Berlyno žvaigždės prodiuserio Steve'o Van Velvet'o „Aegis“ buvo sukurtas legendinėje medžio anglies rūsio studijoje- ne mažiau kaip vokiškai kalbančio gotikinio metalo ateitis. Bittersweet melodijos atitinka žiaurų kietumą, ir tai retai tokia kompaktiška ir glostanti ausų kokybė. „Stoneman“ jau seniai padėjo savo namų darbus ir grojo savo bilietą į aukščiausią lygą. Jubiliejui grupė nustato savo paminklą auksiniu. Nepakanka: be gražaus metalo ir gotikos, nuotakos, išklauso nuotaką, kuri materializuojasi su garsinančiu vardu „Goldmarie“. Vietoj naivios ir dorybingos merginos iš pasakų, Goldmarie yra metalinė femme fatale, Jeanne d'Arc des Gothic. Kartais niūrūs, nuolankūs, bosūs, švelnūs, žiauri, nemandagūs ir kraujo ištroškę, jis atgyja vaizdingoje muzikantų aranžuotėje. Jos auksinis smaigalys yra giliai dainininkės Mikki kūne, kurio kilnūs kraujo lašai puošia albumo viršelį ir teka per brošiūros puslapius kaip auksinį srautą. Siekdamas išvengti anemijos, Mikki išlaiko formą, kai skambina į prietaisus ar priklausomybę nuo vampyrų meilės meilės. Visos dainos jungia retai būtent taip susidūręs dėl labai užkrečiamų ausų ir apvalių melodijos arkų, kurios materializuojasi netikėtais posūkiais ir susitarimais į linksmą galvos kino teatrą juodu romantišku Holivudo būdu. Neatliekama su skambančiomis citatomis: svyruojantys, šurmuliuojantys choriniai smulkinimai, lydintys liūdną žmonijos vaizdą ir jos godumą savęs sunaikinimui per karą, religiją ir meilę. Vaizdinės garso erdvės ir „Rushy Staccatos“ lydi paties lengvą paskutinės uždangos teatrą prieš individualios būties būtybės pabaigą. Ir vėl ir vėl, apgailėtinos ir žiaurios išskirtinio menininko ir frontmano pranašysčių mintys, kurios žudo žmogžudystes į meną savo manijos kulminacijoje. „Dainos žmogžudystė“ yra menas - viršūnės vaizduojamoje provokacijoje, net ir ankstesniame himne, kuris nori šūdas, turi būti draugiškas - ir yra standartinis stulbinančio albumo atstovas kaip vaizdo klipas.