KNYGA Žmogus ieško prasmės

Suaugusio žmogaus gyvenime bene svarbiausias tikslas yra prasmės siekimas ir atradimas. Šis principas tapo vadinamosios trečiosios Vienos psichoterapijos mokyklos kūrėjo, austrų neurologo ir psichiatro Viktoro Emilio Franklio gyvenimo ir kūrybos šerdimi. Jis pasiūlė vieną pirmųjų egzistencinių psichoterapinių sistemų, šalia kūniškojo ir psichinio iškėlęs dvasinio matmens svarbą pilnaverčiam žmogaus gyvenimui ir ypač jo sveikatai.

Šis matmuo apima tokius svarbius žmogaus atributus kaip prasmės siekimas, orientacija į gyvenimo tikslų realizavimą, kūrybiškumas, vaizduotė, intuicija, savo galimos ateities įžvalga, sugebėjimas mylėti, išgirsti sąžinės balsą. Savo psichologinę teoriją, sukėlusią perversmą psichologijos pasaulyje,  Viktoras E. Franklis pavadino logoterapija – sistema, padedančia žmogui ieškoti savo gyvenimo prasmės ir ją atrasti. Per Holokaustą V. E. Franklis neteko mylimos žmonos ir visų artimųjų. Trejus metus keturiose koncentracijos stovyklose jis kentė badą, kankinimus ir širdgėlą. Po karo jis grįžo į Austriją, vedė antrą kartą ir visam pasauliui atvirai papasakojo savo istoriją.

Knygą „Žmogus ieško prasmės“ sudaro dvi dalys: pirmoji – tai psichologo išgyvenimai fašistinėse koncentracijos stovyklose, tarsi atsakymas į klausimą, kaip žmogus gali ištverti tokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Antroje dalyje autorius apžvelgia savo pažiūras į psichoterapiją, tarsi atsakydamas į klausimą: o kas gi gali žmogui padėti ištverti kasdienybę?

Knygoje suformuluoti ir trys svarbiausi logoterapijos principai:

1) gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas;

2) kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias gyvenimo variklis;

3) kiekvienas žmogus laisvas pasinaudoti galimybe atrasti prasmę ar ne.

Kodėl buvo nupirkti daugiau nei 9 mln. knygos „Žmogus ieško prasmės“ egzempliorių? Galima atsakyti paties V. E. Franklio žodžiais, kuriais jis paaiškino knygos parašymo priežastis: „Norėjau skaitytojams pateikti konkretų pavyzdį apie gyvenimo prasmę, kurią galima surasti net esant labai apgailėtinoms aplinkybėms. Pamaniau, jei savo nuomonę pagrįsiu tokiu ekstremaliu išgyvenimu kaip koncentracijos stovykla, galbūt mano knyga sulauks susidomėjimo. Jaučiau atsakomybę aprašyti viską, ką išgyvenau: maniau, kad tai padės žmonėms, linkusiems pulti į neviltį.“

Viktoras Emilis Franklis (1905–1997) – medicinos mokslų daktaras, Vienos universiteto neurologijos ir psichiatrijos profesorius. Kaip vizituojantis profesorius skaitė paskaitas daugelyje Amerikos universitetų, Anglijoje, Austrijoje, Šri Lankoje, Indijoje, Japonijoje, Meksikoje, Izraelyje, Rusijoje ir daug kur kitur. Jo knygos išverstos ir tebeverčiamos į daugelį pasaulio kalbų.