Poezija man nėra būdas pasakyti tai, ką galvoju ar jaučiu. Bent jau ne pirmiausia. Ji labiau susijusi su kalbos jutimu – su tuo keistu momentu, kai imi girdėti ne tik tai, kas sakoma, bet ir pačią kalbą: kaip žodžiai gula vienas šalia kito, kaip sąveikauja, kur nukreipia mintį ar vaizduotę.

Kartu su šiuo jutimu atsiranda ir tam tikras poreikis, panašus į alkį. Jį numalšina ypatingi kalbos „objektai“, vadinami eilėraščiais. Bet kartais tai visai kitoks poreikis – labiau panašus į norą judėti. O gal net gyventi.

Tada eilėraštis tampa erdve. Ir ne visai tau pačiam. Veikiau kažkam kitam, kas glūdi tavyje – ne psichinei ar intelektinei, o kalbinei būtybei. Ji kvėpuoja sakiniais, regi metaforomis, vaikšto tikrovės pakraščiais. Jeigu jai nesukuriama erdvė, ji sustingsta, sustabarėja, jai pradeda mausti raumenis.

Gal todėl poreikis eiliuoti man atrodo kaip poreikis gyventi kalboje, o ne ja naudotis. Ne pasakoti apie save ar pasaulį, bet veikiau kurį laiką pabūti toje keistoje kalbos biosferoje, kuri susidaro iš sintaksės, ritmo, žodžių sąskambių ir prasmių sąsajų. Iš viso to, ko paprastai nepastebime, kol kalba mums tėra priemonė kažką pasakyti.

Audrius Račkauskas

Leidyklos skelbtame pirmosios poezijos knygos konkurse 2026 m. Audrius Račkauskas laimėjo pirmąją vietą.

Pastebėjote klaidą prekės aprašyme ar nuotraukų galerijoje? Praneškite mums.

Skaityti daugiau

Skaityti mažiau