Ši autobiografinė, bekompromisė ir drąsi knyga – apie ypatingą motinos ir dukters likimą, apie varginantį, sudėtingą, bet kartu ir gražų, įkvepiantį artimiausių žmonių tarpusavio ryšį. Apie kalbą ir tylą. Apie susirangymą į kokoną, iš kurio išsirita vis kitas drugelis. Apie tai, kiek gali reikšti žodžiai ir kaip juos matyti spalvotus.

„Ji kitaip tvarkėsi su pasauliu. To kitoniškumo kliuvo ir man. Nors niekad nebuvau ir nebūsiu Ručkė“, – sako knygos autorė, skaitytojams – bet pirmiausia sau pačiai – pasakodama apie dukters Ručkės kitoniškumą.

Augindama kitaip nei įprasta pasaulį reginčią dukterį motina stengiasi suprasti ne tik ją, bet ir pačią save. Mintimis grįžta į vaikystę. Ima suvokti, kad būtent dukters dėka išdrįso prabilti savo balsu, pasikliauti vaizduote ir kurti. Motina ir dukra – abi kartu ir kiekviena atskirai – ieško būdų išlikti ne visada geranoriškoje visuomenėje, mokosi viena iš kitos ir moko mus geriau pažinti save pačius.

Tai nėra lengva, bet įmanoma. Tereikia mesti į šalį įkalinančias diagnozes, atsisakyti patogių įsitikinimų, nusikratyti gražiai suformuluotų sakinių, nustoti kartoti kitų žodžius – ir vėl prisiliesime prie šaltinių, iš kurių trykšta neatpažinta būties kalba.

Eliza Kącka (Eliza Koncka) – lenkų rašytoja, literatūrologė, kritikė, eseistė, „Tygodnik Powszechny“ skiltininkė. Pasakodama apie asmeninius išgyvenimus, ji sukūrė knygą, kuri apie mūsų santykius su pasauliu ir kitais žmonėmis pasako daugiau nei daugelis filosofinių traktatų. Lenkijoje kūrinys tapo bestseleriu ir buvo apdovanotas svarbiausia šalies literatūros premija.

Pastebėjote klaidą prekės aprašyme ar nuotraukų galerijoje? Praneškite mums.

Skaityti daugiau

Skaityti mažiau