KNYGA Tylos žodžiai

„Tyla yra tikras draugas, kuris niekada neišduoda.“ – Konfucijus

Viskas girgžda įprastu tempu. Moteris gamina vakarienę – šviežias voveraites su spirgučiais. Rytoj ji planuoja vykti pas draugę išgerti taurės ar dviejų vyno. Tai racionalus laiko planavimas, būdingas moterims. Per savaitę, kol ji čia, jau spėjo apsilankyti kirpykloje, pasidaryti manikiūrą, pedikiūrą, susitikti su penkiomis draugėmis ir pagaminti vakarienę šeimai. Toks neatsiejamas tarpusavio ryšys. Man tai atrodo kaip realybė, turinti mažai bendra su mano gyvenimu – viskas vyksta už mano rato ribų. Atrodo kaip laiko žudymas, bet aš tą meistriškai darau kitaip. Toks mano pasvarstymas.

Bet žiūrint į mano užgesusį žvilgsnį, galima pagalvoti, kad moteriai viskas veikia gerai, o man – viskas blogai. Šį rytą mane apėmusi nepalaužiama ramybė. Buvo atakuota amerikiečių bazė Irake, bet tai nė kiek manęs nesutrikdė. Vakar siaubingai nukrito biržų akcijų kainos – daugiausia per pastaruosius daugelį metų, bet ir tai neįnešė nerimo. Į pasaulį žiūriu optimistiškai. Visada, kai atrodo, kad viskas labai blogai, galų gale viskas išsisprendžia. Ir atvirkščiai.

Žinoma, esu budrus – kitaip nieko nesutvarkysi. Diena puiki – šviečia saulė, ir aš tvarkausi su visomis savo problemomis. Meistrai baigė įrengti naują pievos laistymo sistemą aplink namus.

Įjungiu, bėga vanduo. Darbas baigtas.

Sėdžiu ir žiūriu į mėlyną dangų. Seniai toks buvo. Ten skrenda lėktuvai. Kažkodėl man tai teikia didelį malonumą. Jie neskraido virš Ukrainos, Irano, Izraelio ar kitų neramių vietų, o štai virš manęs skrenda. Tai man atrodo svarbu. Kodėl skrenda paukštis? Kodėl skrenda lėktuvas?

Štai kas dedasi tokių kaip aš galvose. Štai toks yra „normalus gyvenimas“. Kadaise galvojau, kad suprantu, kaip gyvena kiti, bet dabar esu įsitikinęs, kad nė velnio nesuprantu.