Viename autobiografiškiausių savo kūrinių H. Hesse pasakoja apie gabų berniuką Hansą Gybenratą, kurio išskirtinį imlumą mokslams anksti įžvelgia mokytojai, pastorius ir tėvas. Šie gabumai tampa bendru suaugusiųjų reikalu. Vaikino pasaulyje nebelieka vietos pomėgiams, draugystės laikomos trukdžiu, o poilsis – laiko švaistymu. Visos pastangos skiriamos pasirengti stojamajam egzaminui į teologijos seminariją. Hansas egzaminą išlaiko kuo puikiausiai. Tačiau tai, kas švenčiama kaip sėkmė, kartu žymi ir jo žlugimo pradžią. Jis patenka į aplinką, kurioje individualumas prilyginamas didžiausiai ydai, o prisitaikymas – dorybei.

Romane ryškūs paties Hessės gyvenimo atspindžiai. Jaunystėje autorius yra mokęsis Maulbrono evangelikų seminarijoje, savo kailiu patyrė griežtą tvarką ir didžiulį spaudimą. Penkiolikos jis pabėgo iš šios įstaigos, išgyveno sunkią dvasinę krizę ir atsidūrė ligoninėje. Vėliau rašytojas yra prisipažinęs, kad mokyklinė patirtis tapo viena giliausių jo gyvenimo žaizdų.

Hesse didžiai vertino pažinimą, tačiau buvo įsitikinęs, kad vien lenktynėmis dėl įvertinimų virtusios studijos gali sunaikinti smalsumą, kūrybiškumą ir dvasinę laisvę.

Skaitytojams pristatomas naujas kūrinio vertimas.

"Medis, viršūnės netekęs, iš šaknų išleidžia naujų atžalų, dažna siela irgi taip, pačiam žydėjime pasiligojusi ir suniokota, sugrįžta į pavasariškus pradžių laikus ir į nuojautų kupiną vaikystę, tarsi tikėtųs ten vilčių surasti, o ir nutrūkusias gyvenimo gijas sumegzt..."

Pastebėjote klaidą prekės aprašyme ar nuotraukų galerijoje? Praneškite mums.

Skaityti daugiau

Skaityti mažiau