Esu filologė. Jaučiu nepaaiškinamą trauką retrospektyvai. Kolekcionuoju žodžius ir prisiminimus. Ilgainiui ir vienų, ir kitų, prasmės keičiasi. Mėgstu prie jų sugrįžti, perarchyvuoti.

Knygos rašymas taip pat buvo būdas permąstyti pasaulį ir save jame. Nuolatiniame šiuolaikybės kisme kyla nauji klausimai, verčiantys peržiūrėti savo įsitikinimus, iš naujo apsispręsti, kokia noriu būti, kartu išsaugant tai, kas esmingiausia. Nejudinamos tiesos man kelia nerimą labiau negu neatsakyti klausimai.

Indrė Malinovskaja

Vertėjai Vijai 36-eri. Jos karjera nesiklosto – leidykla patiki versti tik menkavertes populiariosios psichologijos knygas. Asmeninis gyvenimas taip pat nesėkmingas: patiria du persileidimus, nuolat junta mamos spaudimą „susitvarkyti gyvenimą“, o kai prieš pat Kalėdas staiga palieka draugas, jos pasaulis sugriūva.

Vija susitapatina su žodžiu olei iš Nino Katamadzės dainos, parašytos neegzistuojančia kalba. Ieškodama jo prasmės, ji kartu imasi konstruoti save iš naujo. Leidžiasi į kelionę ir sutinka nuo Venesuelos režimo represijų besislapstantį žurnalistą Mozį. Jis lydi ją ir įkvepia rašyti, bet pats, patyręs artimiausio bičiulio išdavystę, palūžta.

Romane plėtojami ir platesni kontekstai: 2020 metų pandemija, Venesuelos politinis fonas, tėvų bei visuomenės primestos normos, laisvės siekimas, vienišumas, tapatybės paieškos, taip pat gausu intertekstinių nuorodų į literatūros kūrinius ir veikėjus.

Leidyklos skelbtame pirmosios prozos knygos konkurse 2026 m. Indrė Malinovskaja laimėjo pirmąją vietą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Pastebėjote klaidą prekės aprašyme ar nuotraukų galerijoje? Praneškite mums.

Skaityti daugiau

Skaityti mažiau