KNYGA Irkos tragedija. Sename dvare.

Šatrijos Raganos apysaka „Sename dvare“ ir apsakymas „Irkos tragedija“ – tai du lietuvių literatūros klasika tapę kūriniai, kurie leidžiami knygų serijoje „Literatūra. Svarbiausi tekstai".

Apysaka „Sename dvare“ – tai gana autobiografiškas kūrinys, kuriame autorė pasakoja apie Lietuvos dvaro gyvenimą. Pati iš bajorų dvarininkų šeimos kilusi rašytoja panašią šeimą vaizduoja ir apysakoje. Čia atsiskleidžia dvaro buitis, pramogos, šeimos bendravimas su kitais žmonėmis. Labai svarbi apysakos linija – santykiai tarp mamatės ir jos dukters Irusios.

Kitaip nei Žemaitės ar Lazdynų Pelėdos kūryboje, čia dvaras vaizduojamas kaip tam tikrų vertybių, grožio, senųjų tradicijų lopšys, o ne blogio ir socialinės neteisybės įkūnijimas. Šatrijos Ragana apysakoje „Sename dvare“ kalba ir apie nacionalizmo skverbimąsi, kuris gąsdino ir glumino to meto dvarininkus, vaizduojamas dvarininkų santykis su lietuvių visuomeniniu ir kultūriniu gyvenimu. Ši apysaka laikoma vienu meniškiausių rašytojos kūrinių. Jis pasižymi ne tik paveikia, gerai apgalvota kompozicija, bet ir to meto literatūrai dar nebūdingu jautriu žmogaus dvasinio pasaulio vaizdavimu.

Apsakymas „Irkos tragedija“ – tai septynerių metų mergaitės pasakojimas apie savo šeimos tragediją. 1924 metais publikuotas apsakymas pirmą kartą nagrinėjo tėvų skyrybų poveikio vaikams temą. Tuo metu tai buvo nauja tema ne tik lietuvių, bet ir užsienio vaikų literatūroje. Apsakymas taip pat pasižymi Šatrijos Raganai būdingu dvasiniu jautrumu, o šiuo atveju ir puikiu vaiko psichologijos pajautimu.

Knygoje labai ryškiai atsiskleidžia Šatrijos Raganai būdingas gebėjimas subtiliai derinti autobiografinius elementus su literatūriniu pasakojimu. Tai leidžia kurti itin įtaigų, tikrovišką gyvenimo dvare paveikslą. Dabartiniam skaitytoju tai tarsi reali kelionė laiku atgal.

Daug dėmesio autorė skiria vaikų psichologijai, kas anuometinėje lietuvių literatūroje nebuvo itin populiaru. Tad labai žavi Šatrijos Raganos gebėjimas parodyti vaikų jausmus šeimos bei socialinių krizių kontekste.

Šatrijos Ragana (tikr. Marija Pečkauskaitė, 1877–1930) – lietuvių rašytoja ir pedagogė. Gimė žemaičių bajorų šeimoje. Buvo labai muzikali, kurį laiką svajojo apie pianistės karjerą.

Kaip rašytoja Šatrijos Ragana debiutavo 1896 m. laikraštyje "Varpas", kur buvo išspausdintas jos trijų prozinių miniatiūrų ciklas „Margi paveikslėliai“. Pradėjusi dirbti mokytoja, rašytoja įsitraukė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą, buvo patekusi ir į žandarų akiratį, sulaukė kratos.
1905–1907 m. studijavo Šveicarijoje, Ciuricho ir Fribūro universitetuose, kur tuo metu galėjo mokytis ir moterys. Mokėsi vokiečių ir prancūzų literatūros, sociologijos, filosofijos, estetikos, teologijos ir pedagogikos.
Prasidėjus karui gyveno Židikuose, rašė, mokytojavo, rūpinosi miestelio bendruomenės gerove. Pasirūpino, kad čia atsirastų senelių prieglauda, ambulatorija. Rūpinosi Židikų blaivybės draugijos namų statyba – šie namai tapo erdve įvairiems renginiams, čia atsirado arbatinė. Rašytoja klebonijoje atidarė biblioteką vaikams.
Už nuopelnus literatūrai ir pedagogikai VDU Teologijos-filosofijos fakultetas Marijai Pečkauskaitei suteikė garbės daktarės vardą.