KNYGA Gyvenimo išminties aforizmai

Gyva, vaizdinga kalba Arthuras Schopenhaueris byloja apie tai, jog žmogus pasaulyje jaučiasi niekingas; maža to, niekis yra ir pats pasaulis. Žmogų lydi nuolatinis stygiaus, nepasitenkinimo, nerimo jausmas: trokštame laimės, bet negalime jos pasiekti; norime bent jau išlikti gyvi, bet ir tai nėra duota visam laikui. Smulkiems rūpesčiams ir pastangoms – valgyti, mylėti, saugotis pavojų – išeikvojame trumpą gyvenimą. Žmogaus dalia dar yra ir nuolatinė baimė, visų pirma – mirties baimė. Ieškome būdų pabėgti nuo savo lemties; nusiraminimo ir paguodos bandome semtis iš filosofijos, religijos, kuriame miražus ir iliuzijas, griebiamės tariamų vertybių – viskas veltui. Toks gyvenimas yra kančia.

Tačiau esama ir būdų tos kančios išvengti. „Gyvenimo išminties aforizmuose“ (1851) bandoma parodyti, jog kančią sumažinti įmanoma: pirmiausia – stojiška laikysena (atsisakant iliuzijų, kančią suvokiant kaip neišvengiamą); atsiduodant nesuinteresuotam meno pažinimui, „grynam“ stebėjimui; atsižadant savęs, kaip daro krikščionių šventasis ar budistų atsiskyrėlis. Kančios išvengti nepavyks, tikroji laisvė ir laimė slypi vienatvėje... Visa tai skamba neguodžiamai. Tačiau rūsčios realybės akivaizdoje negailestinga išmintis gali padėti stojiškai sutikti gyvenimo smūgius.

...taigi tas, kuris nemėgsta vienatvės, nemėgsta ir laisvės, nes laisvas esi tik būdamas vienas.

Vokietis Arthuras Schopenhaueris (1788–1860) – itin reikšminga filosofijos figūra, įvykdžiusi tikrą perversmą Vakarų mąstymo tradicijoje, atvėrusi naujo „neklasikinio“, „atviro“ filosofinio mąstymo pradžią. Jo koncepcija darė įtaką tolesnei filosofijos ir net psichologijos raidai. Vadinamas „kančios“, „pesimizmo“, „menininkų“ filosofu, A. Schopenhaueris laikėsi pamatinės pozicijos, jog gyvenimas kaip beasmenės valios vaizdinys yra bevertis ir beprasmis. Žmogus apibrėžiamas kaip aklos, betikslės valios įrankis: vidinė pasaulio esmė yra iracionali valia, o išoriškai jis pasireiškia kaip vaizdinys.