Heraklio legenda

1200 m. pr. Kr. senovės Graikijoje Tiryno karalius Amfitrionas, trokšdamas didesnės valdžios, užkariauja karalystes, o tai erzina jo žmoną, karalienę Alkmenę. Ji meldžiasi Heros vadovavimo, ir Heros vyras Dzeusas apvaisina Alkmenę jos tautos gelbėtoju, pusdieviu sūnumi, kuris bus pavadintas Herakliu. Amfitrionas savo naująjį „sūnų“ pavadina Alcidu, nors Alkmenė slapta pripažįsta savo tikrąjį vardą – Heraklį. Po dvidešimties metų princas Alcidas (Herkulis) yra Kretos princesės Hebės meilužis. Heraklį ir jo vyresnįjį brolį, princą Ifiklį, užpuola neįprastai stiprus liūtas, kurį Heraklis pasmaugia. Ifiklis prisiima nuopelnus karališkoje puota, tačiau Hebė permato šį melą. Pokylio metu Amfitrionas paskelbia apie Hebės ir Ifiklio sužadėtuves, o Heraklis yra išsiunčiamas į karinę kampaniją Egipte. Alkmenė papasakoja jam apie savo tikrąją kilmę ir kad jo vardas yra Heraklis, o ne Alcidas. Heraklis prisijungia prie kapitono Sotirio vadovavimo Egipto dykumoje; jų maža kuopa susiduria su Amfitriono pasalomis, kuriomis siekiama sunaikinti Heraklį, ir išgyvena tik Alcidas ir Sotiris. Heraklis naudoja dievų duotą vardą, kad nuslėptų savo, kaip princo, tapatybę. Jie abu parduodami kaip vergai Liucijui, gladiatorių stiliaus kovų propaguotojui, kur jie puikiai pasirodo. Heraklis nugali šešis anksčiau nenugalėtus gladiatorius arenos mūšyje Graikijoje, kas paskatina Amfitriono armijos narius dezertyruoti ir prisijungti prie Heraklio ir Sotirio, pradedant kovą su Amfitriono tironijos kampanija. Dėl to Amfitrionas yra priverstas samdyti užsienio samdinius. Kai Alcidas negrįžta, kaip žadėjo, Alkmenė ir Hebė mano, kad jis miręs. Kai Alkmenė kreipiasi patarimo į Herą, Amfitrionas ją atranda ir sužino tiesą apie Heraklio kilmę bei tai, kad jam lemta jį nuversti. Amfitrionas smeigia Alkmenei už jos neištikimybę jos pačios durklu, kurį paslepia kaip savižudybę. Ifiklas grasina Sotirio sūnui, priversdamas Sotiri nuvesti jį pas Heraklį. Ifiklas nustemba sužinojęs, kad Heraklis yra Alcidas. Heraklis surakinamas grandinėmis ir viešai nuplakamas, tada su siaubu stebi, kaip Ifiklas, Amfitriono įsakymu, nužudo Chironą, ištikimą Alkmenės patarėją. Skausmo apimtas, jis pripažįsta Dzeusą savo tėvu ir šaukiasi jo stiprybės. Heraklis išsilaisvina iš grandinių ir nužudo Amfitriono sargybinį, nors Amfitrionas ir Ifiklas pabėga.